

Ką gali ir ko negali pakeisti
Sakoma, kad geriausia į svečius kviestis triukšmingą, apetitu nesiskundžiančią jaunesnių žmonių kompaniją. Prasta nuotaika išgaruos jau besiruošiant juos priimti ? Kai į vaistinę užsuka jauni žmonės, ji prisipildo gerų emocijų, smagaus triukšmo ir neišsenkančio optimizmo.
Kai turiu laiko, stebiu užsukančių į vaistinę žmonių elgseną. Tada bandau nuspėti, kaip viskas klostysis toliau. Nes iš pirmų žingsnių jau dažnai matyti, su kuo turėsi reikalų. Pavyzdžiui, kai įeina pagyvenęs vyriškis ir vietoj „labas” išrėkia:
Ar man pritaikysite šiandien nuolaidą?!
supranti, kad reikia apsišarvuoti kantrybe. Kai pamatai tą patį, kasdieną užsukančio į vaistinę veidą, supranti, kad kalba bus ne apie vaistus, o apie gyvenimą. Pagal išvaizdą ir akių žvilgsnį lengvai atpažįsti ir vaistų firmų atstovus. Iš pirmo pasakyto sakinio nesunku atspėti, kada prieš tave stovi gydytojas (beje, dažnas gydytojas receptą sau pildo prie mano akių, retkarčiais pasitardamas, ką geriau išsirašyti). Bet kartais apie atėjusį žmogų negaliu pasakyti nieko. Bet ne tai svarbu.
Kaip jau kažkada rašiau, labiausiai laiko stoka skundžiasi senjorai. Tą laiko stoką puikiai pavaizduoja jų elgesys. Labai dažnai matau gana linksmą situaciją, kai prie įėjimo į vaistinę, dar lauke užverda kova – „kas pirmiau”. Vienu metu susikerta jaunuolio ir senjoro interesai. Kadangi jaunimas šiandien yra tikrai išauklėtas, jaunuolis įleidžia senolį (dažną – su lazdele, ar šiaip, sunkiau ir lėčiau judantį) ir skuba prie manęs. Reikėtų pamatyti, kaip tada atkunta senjoras! Bėgte bėga nuo durų iki kasos ir prieš pat jaunuolį užsiima eilę. Tada pasideda krepšius ir pradeda ieškoti: receptų, kompensuojamų vaistų knygutės, vaistų dėžučių pavyzdžių, raštelių, ko reikėtų nusipirkti vaistinėje ir parduotuvėje, nuolaidų kortelės, galų gale, pinigų. Tai tikrai užtrunka. O tuo metu, jaunuolis ir aš stebime situaciją ir , turbūt, tik dviese suprantame jos absurdiškumą. Nes tam jaunam žmogui reikia tik Citramono, o senoliui – visos vaistinės. Todėl, te nepyksta senjorai, stengiuosi tuo pačiu metu pakalbinti abu klientus: viena akim žiūriu į senolio receptus ir ramiai aptarnauju jaunimą. Vieni senjorai tolerantiški, nepyksta, kad jaunuolis pirmas nusipirko vaistų, o kitas meta piktą žvilgsnį, sakydamas, kad jis labai skuba. O kur mes nuskubėsime? Juk priekyje – tik mirtis ? Iš to skubėjimo, dažnas ir vaistų knygelę palieka, ir su savim turėtą lazdelę prisimena tik išėjęs į lauką. Ir šita tyli kova tarp jaunų ir nelabai jaunų vyksta kiekvieną dieną, tiksliau, ne kova – o jaunimo tolerancija. Nes dar neteko matyti, kad nors ir kaip skubėtų, jaunuolis neužbėgs už akių kitam, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų senjorus.