Vaistininko užrašai

“Žmogus – dvikojis primatas, priklausantis hominidų šeimai ir žinduolių klasei”, – randu Vikipedijoje.

“Žmogus yra socialinis gyvūnas, iš kitų rūšių išsiskiriantis išlavėjusiu abstrakčiu mąstymu”, – skaitau žodžio “Žmogus” apibūdinimą Vikižodyne.

Kas yra žmogus, kiekvienos srities specialistas aiškins skirtingai, o paprasto atsakymo, turbūt, niekada ir nesulauksime 🙄 O ir ką daryti su tuo žinojimu? Žmogaus paslaptis tebūnie kaip iššūkis, kuris skatins vis daugiau naujo sužinoti apie tą žmogų.

– Tos pailgos ružavos tabletės man labai padėjo. O baltos apvalios – visai neveikė.

– Rožinėm pailgom reikia recepto. Galiu pasiūlyti rožinių apvalių.

– Tai tos apvalios veiks kaip pailgos?

xxx

– Man reikia Viagros, bet tik ne mėlynos. Duokite baltas apvalias.

xxx

– Ne, šitų tai nenoriu. Seniau buvo tokia ryški rožinė tabletės spalva. Išgerdavau vieną ir iš karto užmigdavau. O čia tai iš viso neaišku kas. Tokios nešvarios, lyg brokuotos būtų.

– Jau seniai tik tokias gamina.

– Pasakų nesekite man čia. Gyvenam kaip šiknoj, tai ir vaistai – antrarūšiai…

xxx

– Parodyk, parodyk, kokią spalvą čia man duodi?

– Ne spalvą duodu, o tabletes. Tokias, kokios recepte parašytos.

– Nežinau, ko ten prirašyta, bet man reikia violetinių. Tų tamsesnių. Nes jos stipresnės.

xxx

– Neeee, aną kartą buvo kapsulės.

– Bet dabar parašyta tabletės.

– Man nesvarbu, kas parašyta! Duokite kapsules. Ir kad pusė kapsulės būtų raudonos spalvos, o kita pusė – balta.

xxx

– Pabaigiau trikampiukus.

– 🧐

– Nuo aukšto spaudimo. Tokios trikampės tabletės. Žinote, žinote, tikrai. Kas mėnesį perku.

– Rameval duok!

– Ar lašų norėsit?

– RAMEVAL sakau.

– Kapsulių ar lašų?

– MAN TRĄŠŲ NEREIKIA!

Aš tai žinau, kad jam trąšų nereikia, bet ar jis pats žino, kad ne į “Žalią stotelę” atėjo apsipirkti.

– Galite įsivaizduoti tokį dalyką, kai žmogus geria ir nepasigeria?

– Na, būna, kad geria vandenį ir nepasigeria. Arba pieną🥛

– Tai va, gėriau gėriau aš svečiuose, galvojau, atsipalaiduosiu nuo įtemptos dienos rūpesčių. Išgėriau puslitrį – ir nieko. Galvoju, oho, koks atsparus pasidariau. Dar šiek tiek išgėriau. Vis tiek – nieko. Pasiimu butelį, pavartau, ogi ten – bealkoholinis 🤯 Matot, prie ko Veryga privedė…

Galiu jam paprieštarauti, bet jis jau išėjo…

Įeina nenusakomo amžiaus vyriškis ir priėjęs prie manęs ištiesia popieriaus lapelį. Na, prie lapelių mes įpratę, tai per daug nenustembu. Bet kai pradedu skaityti, šypteliu: “4 pūslės alaus ir viena bonka degtinės…PIN 4782”. Klausiu, ar čia tikrai man tas lapelis skirtas? Sako: “Tai jeigu duodu, tai – taip”. Hmm, galvoju, ką čia jam dabar iškrėtus 🤪 Padedu ant prekystalio 4 pūsles natrio chlorido po 500 ml infuzijoms ir vieną bonkelę salicilo spirito. Pažiūrėjo į mane įtariu žvilgsniu ir klausia:

– Kam čia jai reikia tokių nesąmonių?

– O čia tikrai JOS surašytas raštelis?

Čiupo jis iš manęs tą savo lapelį, pradėjo skaityti garsiai, po kelių ištartų žodžių  – jau tyliai, o kai suprato, kad čia jo prekės, išgaravo iš vaistinės kaip kamparas. Iš to streso žmogus gal net svarbių vaistų neparneš namo 🙃 Gal ir nereikėjo taip juokauti… Bet, liaudies išmintis sako: Kartais, kai negaunate, ko norėjote, tampa geriausiu dalyku, koks tik galėjo nutikti.

– Gelbėkite mane!

– Nuo ko? Lyg ir niekas jūsų nesiveja.

– Nežinau, kas darosi – šonkauliai pakilę, nei nusiraugėt galiu, nei nusiperst 💩

Staiga suprantu, kad turiu suktis labai sparčiai, nes gali įvykti sprogimas tiesiog ČIA ir DABAR 🧨💣 💩💩💩

– Man sloga. Reikia Ospamokso.

– Tikrai nereikia.

– O aš sakau, kad reikia. Tai niekaip?

– Pirma, reikia recepto, antra – Ospamokso jums tikrai nereikia.

– Tai neduosit?

– Ne.

– Tai tada VISOGERO. IKI KITO SNARGLIO!

Dar tokio atsisveikinimo negirdėjau 🤧 Reiks įtraukti į mano Įdomybių sąrašą 🗒

Rytas (rytinė pamaina)

Aštunta valanda ryto. Saulė skaisčiai šviečia per langą, pranašaudama gerą dieną, kuri tik įgauna pagreitį. Ką gi, aš pasiruošęs gerų emocijų pliūpsniui. Bet… Į vaistinę įžengia dvi akiniuotos ir skrybėliuotos senjoritos, apie 70 metų.

– Man lengvesnio metoprololio ir sunkesnio prestarijaus. Einam su drauge sportuoti, pamiršau namie išgerti.

– Duokite asmens dokumentą, pažiūrėsiu, ką naudojate.

– Jūs nesupratote, ką aš jums pasakiau? Man vaistų reikia, kuriuos ryte pamiršau išgerti. Taip kad, GREIČIAU DUOKITE, NES AŠ NETURIU LAIKO ČIA SU JUMIS KALBĖTI. Treniruotė laukia 🤸‍♂️🏋️‍♀️

– Suprantu. Bet vaistai – ne saldainiai. Aš privalau patikrinti.

– Tai čia TOKIE reikalai rimti, kad reikia dokumento? Pasakysiu skaičius.

– Tai va, jums parašytas metoprololis – sunkesnis, o prestarium – lengvesnis. Matote, kaip svarbu yra viską sužiūrėti. Vaistų turite dar trims savaitėms.

– Žinau. Aš gi sakiau, kad pamiršau išgerti prieš sportą. O jei neišgersiu, galiu NUMIRTI.

– Tai jeigu jau mirti susiruošėte, gal neverta ir į sportus eiti?

Saulėta diena po truputį niaukiasi. Nuo reiklių klientų. Išėjus vieniems, juos keičia kiti. Vos tik puošniosios skrybėlaitės pradingsta tolumoje, kai vėl prasiveria durys. Pirma įeina jo EGO, o paskui – ir jis pats:

– Man Alotendino 10/5 mg, 10/10 mg, o gal 5 ir 10? Parašyta. Pažiūrėkite.

– Jūsų receptas įsigalios po penkių dienų.

– Nesek man čia pasakų, o greičiau duok!

– Tai leiskit pabaigt tą pasaką. Šiuo metu vaistų dar turite. Ateisite po penkių dienų ir nusipirksite savo vaistus.

– Tai bl.., na.. man dabar mirti, ar ką?!

Ir ko jie dabar šį rytą mirti visi susiruošė 🧐 Staiga pasijuntu kaip vaikščiojanti giltinė, besimojuojanti dalgiu. Išėjo vyriškis, paskui jį – jo EGO, likau tik aš, paskendęs giliuose apmąstymuose. Bet vaistinėj ilgai nepamąstysi. Jis vėl sugrįžo! Kaip Karlsonas iš Astridos Lindgren knygos. 

– Tai va, žiūrėk dabar. Matai? 20 diena. Vadinasi, ŠIANDIEN.

– Taip, išrašytas receptas šiandien, bet įsigalios tik po penkių dienų.

Išeina. Grįžta. Deja Vu (DĖ ŽAVU) DIEVAŽI 🤯

– Ėėėėėėėė, klausyk, kur čia dabar turiu kreiptis, kad man vaistų neduodi?

Belieka tik ištiesti ranką su paruoštais įvairių įstaigų telefonais. Tegul aiškinasi… 

Dar tik 8 val. 32 min., o aš jau noriu užrakinti vaistinę ir eiti namo. Dešimtas hemorojaus lygis 💩

Ir vėl prisiminiau Nedos dainos žodžius: “Eilinę dieną rojuj.” Ech, pagalvojau, ar rojaus džiaugsmus pajusime tik tuomet, kai iškeliausime Anapilin? Bet aš labai norėčiau jau šiandien gyventi lyg rojuje 😇 Deja, deja, deja. Jeigu namie laukia rojus, tai darbe – tikrai ne visuomet.

– Ko čia stovi toks nelaimingas? Susirūpinęs kažkoks. 

– Galvą skauda.

– Galvą? Skauda? O tai ką, ir jums būna, kad skauda? Aš galvojau, kad jums niekada nieko neskauda 😳

Ir kaip gi neskaudės tos galvos, jeigu jau nuo anksčiausio ryto pradedi šokti pasiutpolkę. Kainų. Šiaip ne taip užbaigiame vieną akcijų mėnesį, kaip nepastebimai ateina sekantis. Mėnesio gale išsivalom, išsišvarinam dulkes iškraustytose lentynose ir pamažu, pagal naują akcijų laikraštuką bei planogramas pradedame dėlioti sekančią mozaiką. Nelygu vaistinės dydis ir joje esančių darbuotojų skaičius, lentynas užpildome per kelias dienas (įskaitant savitarną).

Atlikę labai svarbią krautuvininkams misiją, šiek tiek leidžiame sau atsipūsti ir pasidžiaugti savo darbu. Gal net ne darbu, o savimi – kaip greitai įgudome visa tai padaryti 🤓

Šimtai etikečių su kainomis atspausdintos, sukarpytos ir sukaišiotos į savo vietas. Atrodo, mėnesiui bus ramu. Bet… Kaip ne diena, taip naujiena. Ateina nurodymas iš viršaus, kad reikia padaryti šiokių tokių korekcijų. O tai reiškia, kad vėl spausdinsi, vėl karpysi, vėl išiminėsi ir vėl įdėjinėsi. Kas to nedaro, nelabai ir supras, koks tai Sizifo darbas. Taigi, spausdinam, karpom, dėliojam loto. Tuo pačiu metu šypsomės vaistinės klientams ir,  vienoje rankoje laikydami receptą, o kitoje žirkles, suteikinėjame farmacinę paslaugą 🥳

Gegužės pirmąją švenčiame Tarptautinę darbo dieną. Šia diena siekiama atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata.

Taigi, diena – svarbi, todėl ir laisva nuo darbo. Tik kažkodėl ne visiems. Keistoka, kai vieni dirba, kiti – poilsiauja, nors šventė – visų dirbančiųjų. Kadangi žmonės turi įprotį kiekvieną dieną lankytis parduotuvėse ir vaistinėse, matyt, mums nelemta turėti laisvadienių net ir per šventes. Kaip ir duonos kasdieninės reikia kasdien, taip ir pleistriukų ant pritrintų kojų prireikia būtent šventinėmis dienomis. Savaime suprantama, nes ką gi per laisvadienį daugiau veikti, jeigu ne vaikščioti 😀 Daug vaikščioti. 

Beje, sprendžiant iš lankytojų pageidavimų, supratau, kad vakar išgelbėjau daug gyvybių.

– Duokite man nuo gerklės skausmo ką nors. Oi ne, ne šitą.

– Tai sakykite, kokį?

– Man padeda tiktai Džoi.

– Jox?

– Taip.

xxx

– Man reikia raudono kopūsto.

– Čia ne daržovių parduotuvė, jeigu ką.

– Tai žinau, gi. Tai kokie ten vaistai yra su raudonais kopūstais? Ai, gal ir ne kopūstais. Gal ryžiais raudonais? 

– Cholesteroliui? Papildai?

– Na taip, taip.

– Tai gal su raudonosiomis mielėmis fermentuoti ryžių milteliai?

– Nesvarbu man ar kopūstai, ar ryžiai, ar mielės. Svarbu, kad padėtų.

xxx

– Man šefo.

Minutėlę sutrikau. Galvoju, gal patikrinimas koks netikėtas per darbo žmonių šventę. 

– Kokio šefo jums reikia? Ar kas nutiko?

– Taip, nutiko. Vaistai baigėsi.

– Tai prie ko čia šefas?

– Tai vaistai taip vadinasi. Nuo skausmo.

– ???

– Va, receptą turiu.

– Xefo?

– Sefo, sefo.

Įeina vienišius į vaistinę ir nusipirkęs vaistų taria:

– Nereikia man čekio. Neturiu prieš ką atsiskaitinėti…

Netrukus įžengia jaunoji karta ir nusipirkusi vaistų rėžia:

– Žinau, žinau, kaip vartoti. Po 2 tris kartus. Galite nesivarginti, internete skaičiau. 

– Bet vartojimas ne toks.

– Nesąmonė! Aš naudosiu taip, kaip Facebook grupėje rašė. 

– Puiku! Tik skundų paskui nerašykite, kad jums vaistinėje neteisingai pasakė, ar iš viso nepasakė.

– Tai jūs man nieko ir nepasakėte…

Jaunąją kartą keičia senjorai. Tiesia raštelį, kuriame: “Jorės” duona su akcija, 1,19 EUR, sviestas, pienas,  morkos, kapų žvakės 40% , “Savaitė”, paracetamolis, nuo sąnarių ružavos tab. ir diedui lašų…

– Tai kokių tų ružavų tablečių? Ir kokių lašų?

– Ružavos – tai apvalios, o lašai – tai širdies, tik kur spirito daugiau…

Kai senjorė užveria vaistinės duris, jas praveria vidutinio amžiaus vyras. Surenka telefono numerį ir šaukia: “Nu? Vaistinėj aš jau. Sakyk, greičiau, ko ten tau reikia? Koooo? Tai, bl…pati negali nusipirkti? Viskas? Tai greičiau sakyk, aš laiko neturiu. Kokios dar Estrados? Nu, bl…, duodu vaistininką:

– Estrados jai reikia kažkokios. Imkite telefoną, pakalbėkite, man jau nervai nelaiko…

– Escadros jai reikia, bet man reikia recepto.

– Tai tegul eina, bl… pati ir nusiperka…

Santuoka – tai kada pradžioje kalba vyras, o moteris klausosi, po to kalba moteris, o vyras klausosi, ir galiausiai vyras ir moteris kalba vienu metu, o kaimynai (šiuo atveju, aš) klausosi.

Padarau išvadą: idealią santuoką galėtų sukurti akla žmona ir kurčias vyras 😇 Tai patvirtina į vaistinę įžengusi sutuoktinių pora:

– Mano vyrui reikia pleistro nuo rūkymo. Gal mažiau kainuos nei cigaretės. Jau viską išbandė – ir knygą “Kaip mesti rūkyti perskaitė”, ir anoniminių rūkalių klubą išėjo, ir mano grasinimus atlaikė, niekaip nepavyksta tos smarvės namie atsikratyti. O ir atrodo baisiai – visas perkaręs, paakiai pajuodę…

– Jeigu tais pleistrais galėsiu tau dar ir burną retsykiais užklijuoti, tada perkam, kaina jau nesvarbu.

Laimingai santuokai reikia ne tik susirasti tinkamą žmoną, bet ir būti jai tinkamu vyru 🤓

Klientų įvairovė mano darbo dieną nuspalvina pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Nereikia net rožinių akinių. Prasiveria durys, bet nepastebiu, kad kažkas įeitų. Nuovargis… Bet matau, kaip ties prekystaliu tiesiasi maža rankutė, o joje – raštelis: prašau parduoti paracetamolio 10 tab. Netrukus pasigirsta vaikiškas balselis:

Yra tokia 10-10-10 taisyklė. Ypač rekomenduojama sėdintiems prie kompiuterio. Reikia kas 10 min. pažiūrėti į bent 10 metrų nutolusį objektą bent 10 sekundžių. Žiūrėjimas į tolumą atpalaiduoja akis 👁

Ką gi, pirmyn!

Stoviu (ne sėdžiu, bet, manau, kad didelio skirtumo nėra) vaistinėje prie kompiuterio ir žiūriu į už 10 metrų nutolusį objektą – lauke, prieš vaistinės langus, bet “pasislėpęs” už medžio (bent jau jam taip atrodo) bando atlikti gamtinius reikalus gatvės praeivis. Jam sunkiai sekasi, nes, greičiausiai, jis bus padauginęs velnio lašų.  Kadangi kojos jau nelaiko, kad padėtų savo kūnui, jis viena ranka įsiremia į medį. Nerangiai kuičiasi savo kelnėse, kažko ieško… Laimei, mano laikas, t. y. 10 sekundžių baigiasi ir aš vėl susikoncentruoju į kompiuterį. Praėjo dar 10 minučių ir aš vėl bedu savo žvilgsnį į tolumą. Maždaug už 10 metrų (kaip ir priklauso) pamatau, kaip moteriškė, net linguodama, bėga į autobusą. Stebiu laiko ir jėgos santykį, kuris ženkliai nepalankus skubančiajai. Akimirkai net užmerkiu akis (irgi sveika), tada atsimerkiu ir… autobuso nėra, moteriškė sėdi stotelėje ant suoliuko… Nusprendžiu akių mankštą kuriam laikui atidėti, nes pamatyti vaizdai, atitolę nuo manęs 10 metrų atstumu,  kažkodėl nedžiugina. Visą save atiduodu darbui. Bet akys – ne valdiškos, todėl prisimenu kitą mankštą – akių raumenims:

Žiūrėkite į ką nors jūsų kairiajame regėjimo lauke. Laikykite savo žvilgsnį sukoncentruotą į tą objektą, o savo galvą sukite kaip tik įmanoma dešiniau, kol neprarasite objekto iš savo regėjimo lauko. Pakartokite šį procesą visomis kryptimis: kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn bei keturiomis įstrižomis kryptimis. Visą pratimą kartokite kelis kartus. Pirmuosius kartus atliekant pratimą jūs galite jausti silpną skausmą akyse.

Pagalvoju, kad visai nebloga treniruotė, kodėl gi nepabandžius 😎 Taigi, žiūriu į kairį regėjimo lauką ir matau, kad savitarnoje, pasislėpęs už lentynos, kažkas įnirtingai kuičiasi. Lėtai suku galvą dešiniau, bet nenoriu prarasti savo stebėjimo objekto kairėje, todėl jaučiu, kaip mano kairė akis pamažu veržiasi iš orbitos. Kadangi einamuoju momentu dešinėje pusėje nieko ypatinga nevyksta, skubu vėl viską kartoti iš pradžių – visas dėmesys į kairę pusę, prieš tai žvilgsniu pralekiant aukštyn žemyn ir įstrižai. Tas objektas kairėje vis dar kuičiasi, todėl nelaukiant pasekmių artėju link jo. Pasilenkęs prie apatinės stelažo lentynos į savo kuprinę jis krauna žuvies taukus. Pamatęs mane, atsistoja ir lyg niekur nieko man sako:

“Renkuosi papildus, tik niekaip neišsirenku. O ko jūs taip keistai į mane žiūrite?”

Iš kairiojo regėjimo lauko pamažu pereinu į dešinį, bet bandau neprarasti savo stebėjimo objekto. Tada, aukštyn žemyn įstrižai… Įvertinu lentynose atsiradusias tuščias vietas, tada kreipiuosi į objektą:

“Gerbiamasis, galiu jums padėti pasirinkti. Tuos kur laikote rankose, nelabai jums tiks, bet va, ten, kur matau prasegtoje kuprinėje, tai kaip tik jums. Eikime prie kasos!”

Objektas apstulbęs suka akis nuo manęs: tai dešinėn, tai kairėn, tai aukštyn, tai žemyn. Ir tik kai plačiais pečiais užstoju jam kelią, jis sugrąžina pasisavintas prekes ir sprunka iš vaistinės.

Ką gi, šiandien treniruočių akims pakaks, nes jaučiu silpną skausmą akyse.