Vaistininko užrašai

Kartą, šalia vaistinės, jau po darbo, išgirdau už nugaros jaunos merginos prašymą pasakyti, kur netoliese  yra maisto prekių parduotuvė. Buvo vasara, švietė saulė, mergina savo akis slėpė po akiniais nuo saulės. “Va, prieš jus”, – atsakiau jai ir mostelėjau ranka parduotuvės link. Ji padėkojo ir nuėjo. Bet aš pasijutau kažkaip neužtikrintai ir keistai. Kažkas čia buvo ne taip. Pasisukau į nueinančiosios pusę ir jau prie parduotuvės įėjimo pamačiau, kaip merginą už rankos paėmusi moteris nulydėjo ją į parduotuvės vidų. Tik tuomet supratau, kad į mane ką tik kreipėsi neregė, o aš tesugebėjau mostelėti ranka. Širdyje buvo tuščia ir nyku. 

Po šios akistatos su neregiu žmogumi, mano kelyje lyg tyčia ėmė rodytis tokie žmonės. O gal aš tapau pastabesnis. Per nedidelį laiko tarpą vienaip ar kitaip teko sutikti keletą tokių žmonių. Vienas jų (senjoras) buvo atėjęs į vaistinę ir guodėsi, kaip pardavėja jį apgavo, paimdama iš jo saujos didesnę nei reikėjo kupiūrą  už jo pirkinius. Stebėjausi, kad tokie dalykai vyksta 🙁 Kitą jauną merginą sutikau bevaikštinėjančią po parką. Jos energijos ir gyvenimo džiaugsmo galėjo pavydėti ne vienas aplinkinis. Vėliau sutikau jaunuolį, kuris, tikriausiai, mobilios programėlės pagalba užtikrintai keliavo savo tikslo link. Po mėnesio prasilenkiau su neregių senjorų pora, kuri vedžiojo savo augintinį. O gal augintinis juos vedžiojo. Iš tikrųjų, net nežinau. Bet ne tai juk svarbu. Svarbu tai, kaip turėtume elgtis mes, regintieji, kai šalia mūsų netikėtai pasirodo aklas žmogus. Padėti? Apsimesti, kad nematai? Kad nepastebėjai? Pervesti per gatvę? Padėti įlipti į autobusą? Kartą manęs aklasis paklausė, koks troleibusas atvažiuoja, ir kai aš pasidomėjau (po savo ne kokios ankstesnės patirties), ar jam nereikia pagalbos, jis nervingai atkirto:

Viename užkuistame stalčiuje randu pageltusį kišeninio kalendoriaus lapelį, kuriame visu gražumu suspindi pavadinimas: MEILĖ IR PAGARBA SAU.

Skaitau toliau: Ne vieną dažnai aplanko savigrauža, kai pradeda save lyginti su kitais. Mažiau žvalgykitės, padėkite patys sau:

Mylėkite save tokius, kokie esate.

Na ir kas, kad svarstyklių rodyklė krypsta visai ne į tą pusę, į kurią norėčiau. Kai reikalai krypsta šokolado link, priešintis nėra prasmės. Ką kiti apie tave galvoja – ne tavo rūpestis. Reikia galvoti, ne kaip jauniau atrodyti, o kaip atrodyti gerai pagal savo amžių 🥸

Bandau tai daryti kasdieną, tik ne visada tas darbas su savimi būna našus. Skaitau toliau:

Grūdinkite savo valią. Svarbiose situacijose užuot sakę “norėčiau”, drąsiai sakykite “noriu”.

Taigi, kaip visada netikėtai, į vaistinę užklysta regiono vadovė. Išsitraukia savo juodąją užrašinę ir pradeda moralizuoti: “Labai prasti jūsų rodikliai…Kitos vaistinės jus ženkliai lenkia…” Bandau save suimti į rankas, bet išsprūsta: “Žmonių nedaug buvo, mažas perkamumas, prekės pabrango…Norėčiau, kad būtų geriau, bet…”. O ji varo toliau: “Net jei ir žmonių nėra, turite sugalvoti, kaip tuos rodiklius pakelti.” Ir tada aš prisimenu tą pageltusį lapelį 😉 “O aš NORIU, kad man algą kas nors pakeltų!” Regioninė pažiūrėjo į mane nepatikliu žvilgsniu, pasimuistė ir atsistojusi tarė: “Pirma rodikliai”, o aš: “NORIU dirbti savo darbą GERAI ir iš to duonai užsidirbti.” Nežinau, kuo tai baigsis 🤭 Bet man patiko parodyta, jei ne meilė, tai pagarba sau, todėl skaitau toliau:

Išmokite pasakyti NE, ypač tiems, kurie mėgsta gyventi kitų sąskaita. Kad netaptumėte amžinu tarnu, kartą pasiryžkite ir išsiskirkite su tais, kurie jums nepatinka.

Geri žodžiai, pagalvoju, bet kaip tai veikia praktikoje? 

– Laba diena, tai pritrūkau ospamoxo, pagelbėsite?

– Ne.

– Kaip tai ne? 

– Čia ne labdaros vaistinė.

– Tai ką man daryti? Juk savaitgalis, aš recepto negausiu.

– Jei gydytojas tiek skyrė, vadinasi, užtenka. Pirmadienį išsiaiškinsite, ar reikia dar.

– Tai dar dvi dienos 😱

– Kad ir penkios.

– Bet jūs mane pažįstate. Kaip čia taip dabar?

– Dabar VISADA bus taip. 

– Tai aš pas jus daugiau neisiu! Man jūs pradėjote stipriai nepatikti 😬

– O aš ir nesu saldainis, kad visiems būčiau skanus. Aš – riešutėlis, kuris ne kiekvienam įkandamas.

– Na  tai tada viso gero. Iki kito karto.

– Tikiuosi, daugiau to kito karto nebus. Bent jau tokio, kai vis kažką reikia duoti skolon 😎

Fu, pavyko atstovėti savo. Ką ten dar įdomaus rašo tame kalendoriuje? 

Žmogus aukoja savo sveikatą, kad susikrautų turtus, o paskui praranda juos, kad atgautų sveikatą. Jis taip susirūpinęs ateitimi, kad negali mėgautis šia diena. Gyvena taip, lyg niekada nemirtų, ir miršta, lyg niekada nebūtų gyvenęs (Dalai Lama).

Akivaizdi gyvenimo tiesa, kuri patvirtina kitą gyvenimo tiesą – ŽMOGUS NEGALI BŪTI TOBULAS. Beje, gyvenimo tiesų yra ne viena, ir ne dvi, bet keletą šiandien paminėsiu ir aš.

Padėk žmogui, kai jis bėdoje ir jis prisimins tave, kai… jis ir vėl bus bėdoje:

– Man reikia antibiotinio tepalo.

– Gerai, o man reikia recepto.

– Tai kad aš neturiu. Duokite šį kartelį…

– Jau buvo toks kartelis.

– Taip, buvo. Prisimenu, kad tada pagailėjote. Tai ir dabar galite duoti. O aš iš karto nueisiu pas gydytoją ir  atnešiu  jums tą receptą.

– Kaip ir praeitą kartą?

– Dabar jau tikrai.

Gyvenimas yra žaidimas

– Brangusis…

– Taaip?

– Ar galėtum visam pasauliui pranešti, kad mane myli?

– Žinoma, brangioji.

– Aš tave myliu, brangioji, – sušnabžda į ausį vyras.

– O kodėl pasakei pašnibždomis?

– Todėl, kad tu esi ir esi visas mano pasaulis!

Priimk skausmą ir nusivylimą kaip gyvenimo pamoką

– Duok Xanaxo!

– Receptą turite?

– Kokį bl.. receptą?! Pažiūrėk į mano veidą! Nematai? Aš pats ir esu tavo receptas!

– Aš – ne veidotyros specialistas. Aš vaistininkas.

– Joooo, matau, bl… koks tu vaistininkas. Čiupakabra tu, o ne vaistininkas 🧌

Siek gyvenimo be streso

– Duokite man pertusino.

– Gerkite po arbatinį šaukštelį 3-5 kartus per parą.

– Kokius 3-5 kartus? Kokį arbatinį šaukštelį? Kai išgeriu iš karto bonkytę, tai ir linksma, ir nekosčiu…

Į mažus dalykus žvelkime romantiškai

– Man laukinių lašišų filė.

– Jei filė, tai eikite į maisto parduotuvę.

– Oi, atsiprašau, visai užsigalvojau, bijojau pamiršti žuvies pavadinimo, tai ėjau ir kartojau. O dabar, jau net nežinau, ką man iš tikrųjų labiau verta pirkti – ar papildų, ar natūralios žuvies filė?

Ateina į vaistinę įsiutęs žmogelis, trenkia man prieš akis neaiškios kilmės “vaistus” ir reikalauja grąžinti pinigus. Aš jo klausiu, kas čia per daiktas ir iš kur jis jį gavo.  Nepatenkintas mano klausimais, jis dar labiau įtūžta ir drebia dar garsiau:

“Tu čia neapsimetinėk! Žinau aš jus, veikėjus. Viena šaika!” 

Kokia šaika? Kokie veikėjai? Bandau suprasti, ko iš manęs norima ir kuo čia mane kaltina 🧐 

“Taigi va, užsisakiau internetu vaistus, kad sąnariai būtų sveiki, ir kad neskaudėtų. Buvo gera kaina, pritaikė nuolaidą, tai 70 eurų sumokėjau. Bet čia kažkoks šūdas, o ne vaistai! Ir dar senu ožiu atsiduoda.”

Į mano komentarus apie neaiškių produktų pirkimą neaiškiuose portaluose klientas nereagavo ir toliau mane įtikinėjo, kad aš turiu, ne, ne turiu, o PRIVALAU kompensuoti už jo pirkinius, ir visai nesvarbu, kur jis juos įsigijo. Atsakiau jam, kad nieko aš neprivalau, nes kiekvienas protaujantis žmogus pats atsako už savo veiksmus. Todėl, prieš ką nors darant, pirma reikia pagalvoti… ir paskui, nieko nedaryti.

Žmogelis dievagojosi, kad jam visada viskas iki šiol sekėsi ir jo pirkiniai pasiteisindavo. Suprask, visi vaistai gydė ir pagydė. Tik ne šitas, ir ne šįkart. Todėl jam reikia kompensacijos. Kadangi aš dirbu visuomenės, o ne labdaros vaistinėje, su giliu liūdesiu pareiškiau, kad kompensacijos iš manęs jis negaus 😎 Tikėdamasis, kad vaistinė yra visų gyvenimo problemų sprendėja, nelaimingasis pareiškė, kad tokį pardavėją turime perduoti policijai. Beveik su juo sutikau, bet prisiminiau labai gerus žodžius iš neseniai perskaitytos knygos. Nepatingėjau ir suradau tą istoriją, kuri man kažkuo priminė lankytoją – tą triukšmą keliantį nenaudėlį, kaltinantį “vaistų” pardavėją, kuris nei vertė tą prekę rinktis, nei liepė pinigus už ją mokėti…

Manęs kartą paklausė: KAS MAN PATINKA? Ir aš atsakiau:

Man patinki tu ir visi balandžiai tame medyje, ir visi šunys mano mieste, išskyrus tuos, kurie rausiasi mūsų šiukšlių konteineryje… Ir visi katinai, išskyrus tą, kuris nuolat kakoja vaikams žaisti skirtoje smėlio dėžėje…

Dar man patinka gelbėtojai, kurie gelbėja žmones paplūdimy ir policininkai mieste, išskyrus tą, kuris išrašė baudą už tai, kad ne toje vietoje apsisukau… Man patinka kai kurie mano pabaisos draugai, ypač kai aš įkauštu, ir man patinka visi kiti mano draugai, kurie neteisia ir nepavydi mano sėkmės, išskyrus tą, kuris pavogė iš manęs laimingą loterijos bilietą. Man patinka vasaros, šiltos ir saulėtos, išskyrus tą, kuri atėmė iš manęs mano augintinį… Man patinka ruduo, auksinis ir vėjuotas, išskyrus tą lietingą, kai vaistinė skendo nuo purvo… Man patinka žmonės, laimingi ir liūdni, išskyrus tą, kuris mane pasiuntė ant trijų raidžių… Man patinka vaikai, bėgiojantys po balas ir laižantys varveklius, išskyrus tą, kuris lėktuve devynias valandas nesustodamas rėkė… Man taip pat patinka senoliai ir kiti kaimo šviesuoliai, kurie savo išmintimi  stebina kiekvieno susitikimo metu, išskyrus tą, kuris vaistinėje ant palangės “pamiršo” sudaužytą gyvsidabrio termometrą…

Dar man patinka kiekviena nauja diena, tarsi mažytis gyvenimas – su kiekvienu prabudimu ir kiekvienu kėlimusi, išskyrus vakarą su kiekvienu gulimusi ir užmigimu, tarsi mažyte mirtimi… Man patinka mokslo pažanga ir neribotos medicinos galimybės, išskyrus ribotas pacientų galimybes… Man patinka muilo burbulai ir visi kiti burbulai, taip pat ir šampano burbuliukai taurėje, ir tie, balose, kurie susidaro lyjant lietui.

Kadangi rytoj – Tarptautinė Moters diena, gatvėse banguos gėlių jūra. Ir visai nesvarbu, kad žmonių nuomonės dėl šios dienos išsiskiria, tai netrukdo džiaugtis pavasariu, saule ir kvepiančiais žiedais. Šiandien visai nesinori rašyti apie ligas, vaistus ar ne itin gerai nusiteikusius klientus. Šį kartą – viskas apie moteris. Iš ko jos padarytos, kokios turėjo būti ir kokios yra 🧜‍♀️🧚‍♀️💃👸🏻

Iš ko padaryta moteris

Atėjo pas Dievą vyras ir papasakojo apie savo liūdesį. Dievas susimąstė: “Iš ko padaryti moterį, jei visas medžiagas išeikvojau vyrui?”

Nenorėdamas nepaisyti vyro prašymo, ilgai galvojęs, Dievas sutvėrė moterį iš ko pakliuvo: keleto ryškių saulės spindulių, akinančių žaros spalvų, mėnulio mįslingo liūdesio, gulbės grožio, kačiuko žaismingumo, laumžirgio grakštumo, švelnios pūkų šilumos, magneto traukos jėgos – visa tai sumaišė viename inde.

Kad išvengtų nuobodulio, dar pridėjo šaltą žvaigždžių spindesį, vėjo nepastovumą, debesų verksmingumą, lapės gudrumą, musės įkyrumą, ryklio godumą, tigrės pavydą, vapsvos kerštą ir įpūtė jai gyvybę.

Išėjo tikra moteris, kurią Dievas dovanojo vyrui, sakydamas:

– Imk ją tokią, kokia ji yra, ir nebandyk jos keisti!

Ir kas gi iš tos Dievo kūrybos gavosi? Šiokį tokį paveikslą galima sudėlioti iš klientų lūpų išsprūdusių frazių apie savo antras puses. Kai stovi šalia, kai perka vaistus, kai guodžiasi ar džiaugiasi gyvenimu, kai dalinasi prisiminimais…

– Ji buvo atversta knyga…Tik, va, aš buvau beraštis, nemokėjau skaityti…Dabar jau vėlu sugrąžinti jaunas dienas atgalios…

Šiandien – neeilinė diena. Kodėl? Nes šiandien – ji dar yra, o sekančius keturis metus jos nebebus. Vėliau – vėl pasirodys, kaip ir vėl pranyks. Sunkiai paaiškinami dalykai, ypač mokyklinukams, kurie vasario 29 dieną švenčia savo gimtadienį ir nesupranta, kodėl tik kas ketveri metai ji yra pažymėta kalendoriuje? Ir kodėl kiti vaikai savo gimtadienius švenčia dieną, kurią jie yra gimę, o kai kuriems šią šventę reikia viena diena paankstinti arba pavėlinti? Vis dėlto, gimusieji šią unikalią dieną gali jaustis ypatingais ir nežemiškais, nes jų metai skaičiuojasi žymiai lėčiau.

Taigi, kodėl prireikė papildomos dienos kalendoriuje? Tikrai ne dėl to, kad nudirbtume visus nesuplanuotus darbus 😎 Papildoma diena pridedama tam, kad kalendorinius metus priartintų prie astronominių metų. 

Žemės metai – tai laikas, per kurį Žemė vieną kartą apskrieja aplink Saulę milžiniška, maždaug milijardo kilometrų ilgio apskritimo formos linija. Skriedama apie 30 kilometrų per sekundę (daugiau kaip 100 000 kilometrų per valandą) greičiu, Žemė apibėga aplink Saulę per tris šimtus šešiasdešimt penkias ir ketvirtį paros (365 paras ir 6 val.). Per ketverius metus iš tų papildomų 6 valandų susidaro viena para, todėl metai turi 366 dienas ir vadinami keliamaisiais metais. Per metus Žemėje, pakeisdami vienas kitą, praeina metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema.

Įdomus faktas – jei ne tokie metiniai paskaičiavimai, tai kiekvienais metais skirtumas tarp kalendorinių ir Saulės metų pradžios padidėtų 5 valandomis 48 minutėmis ir 56 sekundėmis. Ilgainiui dėl to pasikeistų metų laikų laikas. Pavyzdžiui, jei nustotume naudoti keliamųjų metų sistemą, po maždaug 700 metų Šiaurės pusrutulio vasara prasidėtų ne birželį, o gruodį.